Daug lengviau užkirsti kelią įvairioms ligoms, negu vėliau jas gydyti. Todėl dar kartą primename svarbiausias profilaktikos priemones:

Visi suaugę šunys bei katės turi būti vakcinuojami vieną kartą metuose. Tinkamą vakciną visada parinks veterinarijos gydytojas. Vakcinuojami tik sveiki, dehelmintizuoti ( gavę vaistų nuo kirminų ) gyvūnai.

Svarbu žinoti, kad nevakcinuotų du kartus šuniukų ir kačiukų NEGALIMA vesti į lauką. Kadangi jie dar neturi pakankamo atsparumo virusinėms ligoms ir gali lengvai jomis užsikrėsti. Tam netgi nėra būtinas tiesioginis kontaktas su kitais gyvūnais. Užteks to, kad mažylis pasivaikščios ten, kur prieš kurį laiką praėjo sergantis gyvūnas.

Suaugę šunys ir katės turi gauti vaistus nuo kirminų 4 kartus metuose. Tai reiškia - kas tris mėnėsius. Mažyliai šuniukai pirmą kartą dehelmintizuojami 3 savaičių amžiaus. Kačiukai - 6 savaičių amžiaus. Dėl tolimesnių jauniklių dehelmintizacijų reikėtų pasitarti su savo veterinarijos gydytoju kiekvienu atveju individualiai.

Svarbu žinoti, kad suaugę gyvūnai, turintys žarnyno parazitų, dažniausiai atrodo visiškai kliniškai sveiki. Tačiau su išmatomis jie platina mikroskopinius helmintų kiaušinėlius, kurių dauguma yra pavojingi ir žmogui, o ypač - vaikams. Todėl - laiku dehelminizuodami savo augintinius, Jūs apsaugosite ne tik jų, bet ir savo bei savo vaikų sveikatą. 

Kriptorchizmas

Kriptorchizmas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia - paslėpta sėklidė. Tai terminas, apibūdinantis vienos arba abiejų sėklidžių buvimą ne joms fiziologiškai būdingoje vietoje. Neretai ši patologija painiojama su anorchizmu arba monorchizmu, kai sėklidžių visai nėra. Kriptorchizmo atveju abi sėklidės yra, tačiau jos, viena arba abi, nenusileidžia į mašnelę, o lieka pilvo ląstoje arba kirkšnies kanale.

Normoje, jau pas 4 – 5 savaičių amžiaus šuniukus galima apčiuopti žirnio dydžio sėklides. Jos būna mažos, minkštos, paslankios, gali laisvai grįžti į kirkšnies kanalą ir vėl nusileisti į mašnelę. Jei sunku sėklides apčiuopti, šuniuką galima šiek tiek pakelti už priekinių kojų taip, kad užpakalinėmis jis stovėtų ant žemės, arba paguldyti ant nugaros. Pilnai susiformuoti ir nusileisti į mašnelę sėklidės turi iki 6 menėsių amžiaus. Tačiau jei pas 2 – 3 mėnesių šuniuką jų neįmanoma užčiuopti arba jei jos užčiuopiamos tik kirkšnyje, bet ne mašnelėje - jau galima įtarti kriptorchizmą.

Dažniausiai pasitaiko vienpusis kriptorchizmas – kai viena sėklidė yra mašnelėje, o kita nenusileidusi. Tokie patinai vystosi ir bręsta visiškai normaliai, būna lytiškai aktyvūs, gali sukergti pateles ir susilaukti palikuonių, kadangi sveikos sėklidės visiškai pakanka normalios spermos gamybai. Įdomu tai, kad tokių šunų lytinis aktyvumas būna ypač stipriai iškreištas jų elgsenoje, kartais netgi stipriau, nei sveikų šunų. Abipusiai kriptorchai neretai taip pat būna lytiškai aktyvūs, tačiau palikuonių susilaukti negali. Tai paaiškinama tuo, kad nenusileidusiose sėklidėse spermos gamyba būna sutrikusi arba ji visai nėra gaminama. Tam, kad normaliai produkuotų spermą, sėklidžių temperatūra turėtu būti 3 – 5 laipsniais žemesnė nei bendra kūno temperatūra. Štai kodėl jos yra būtent mašnelėje, o ne pilvo ląstoje. Kriptorchinės sėklidės būna per aukštoje joms temperatūroje, dažniausiai - minkštos, gerokai mažesnės, sėklinių kanalėlių spindis sumažėja daugiau nei dvigubai ir jos nebegali normaliai atlikti savo funkcijos – produkuoti spermos. Tačiau tai neturi įtakos endokrininei sėklidžių veiklai – lytinis hormonas testosteronas yra gaminamas normaliais kiekiais, todėl net abipusiai kriptorchai dažniausiai turi aiškiai išreikštus lytinius požymius – žymi teritoriją, domisi patelėmis ir t.t.

Kodėl pasireiškia kriptorchizmas?

Ši anomalija yra perduodama genetiškai. Anatomiškai tai pasireiškia pavedlėtu per siauru kirkšnies kanalu, per trumpu sėkliniu virželiu, per didelėmis sėklidėmis, endokrininėmis patologijomis (hiipofizės veiklos sutrikimais ir tt.). Dažniausiai serga grynakraujai mažų veislių patinai, mišrūnai serga rečiau. Ypač dažnai ši anomalija pasireiškia pas koker spanielius, mažuosius ir vidutinius šnaucerius. Bet, be abejo, gali sirgti ir kitų veislių patinai. Nors ši patologija gali būti pastebėta tik pas patinus, patelės gali būti šio geno nešiotojos. Ir jei tokią patelę sukergsime su išoriškai sveiku patinu, kuris taip pat turės recesyvinį kriptorchizmą nešantį geną – jų palikuonys patinai bus arba kriptorchai arba, kaip ir tos pačios vados kalytės, liks nešiotojai. Būtent dėl genetinės kilmės net ir vienpusių kriptorchų negalima naudoti veisimui. Dėl tos pačios priežasties parodų metu kriptorchai yra brokuojami. Kartu su kriptorcizmu šie šunys neretai turi ir kitų igimtų patologijų, tokių kaip kirkšnies ir bambos išvaržos, kelio girnelės išnirimai ir tt.

Labai svarbu atsiminti, kad vyresnio amžiaus kriptorchai turi didelį polinkį sirgti onkologinėmis sėklidžių ligomis. 8 metų ir vyresnių šunų nenusileidusios sėklidės supiktybėja vidutiniškai 14 kartų dažniau nei sveikų šunų. Dažniausiai vystosi Sertolio ląstelių augliai bei seminomos. Supiktybėjusi sėklidė gali išaugti labai didelė, spausti kitus organus, taip pat ji gali veikti kaip aktyvi endokrininė liauka išskirdama tam tikrus, kartais net moteriškus hormonus, kurie sukelia patino feminizacija, plikimus, ir kitas patologijas. Šie navikai, nors ir piktybiniai, metastazuoja gana retai ir laiku iškastravus šunys dažniausiai pasveiksta.

Kriptorchizmas diagnozuojamas palpuojant mašnelę. Jei čia sėklidžių nėra, kartais jas galima užčiuopti kirkšnies kanale. Sunkiau rasti likusias pilvo ląstoje. Kartais jos matomos echoskopu, tačiau neretai randamos tiktai kastruojant.

Kadangi kriptorchizmas yra paveldimas ir patinai veisimui naudojami būti negali, kadangi senatvėje dažnai vystosi šių seklidžių vėžiniai susirgimai – pats pagrindinis ir svarbiausias gydymo būdas yra kastracija. Šalinti reikėtų ir sveiką ir nenusileidusią sėklidę. Rekomenduojama tai daryti jauname amžiuje, kai šuo jau yra subrendęs ir tiksliai nustatoma diagnoze.

Pastebėjus kriptorchismą anksti, iki 4 mėn amžiaus, ir, jeigu sėklidę galima užčiopti kirkšnies kanale, gydymui galima naudoti masažą, stengiantis kuo ilgiau išlaikyti kiaušinėlį mašnelėje. Taip pat galima naudoti tam tikrus vet gydytojo paskirtus hormoninius preparatus, vitamina E. Jei naudojant visus šiuos gydymo metodus sėklidė nenusileidžia į mašnelę iki 8 mėn amžiaus – patiną vis tiktai reikėtų kastruoti.

Kai kur vis dar naudojamas chirurginis gydymas, kai sėklidė atstatoma į mašnelę operuojant arba implantuojamas dirbtinis sėklidės pakaitalas. Šis metodas yra vertinamas labai prieštaringai ir stengiamasi jo vengti dėl etinių sumetimų. Vis tik kriptorchų patinų negalima veisti bei palankiai vertinti parodose, taip pat nekastruoti patinai dažnai kenčia nuo vėžinių susirgimų senatvėje, todėl šis metodas nebetenka prasmės.

Tam, kad kuo rečiau pasitaikytų kriptorchizmo atvejai, reikėtų labai kruopščiai ir sąžiningai parinkti šunis naudojamus veisimui. Neveisti ne tik pačių kriptorchų, bet ir, jei tik tai įmanoma, tokius šuniukus vedančių kalių bei tos pačios vados sveikų patinų ir kalyčių. 

Ūmus šlapiasis dermatitas

Nors daugelis odos ligų yra lėtinio pobūdžio ir vystosi ištisas savaites ar net mėnesius, kai kurios gali pasireikšti labai ūmiai. Viena is jų - ūmus šlapiasis dermatitas (dar vadinamas šlapiuojančia egzema, šlapiuote, "hot spot"). Tai yra bakterinis odos uždegimas, kai infekcija odoje išplinta per kelias valandas ir pažeidžia nemažus odos plotus.

Sveika gyvūno oda yra atspari iš aplinkos patenkantiems infekcijos sukėlėjams. Tačiau pakanka bent menkiausio įbrėžimo, ir atsiveria puikūs vartai patogeniniams mikroorganizmams daugintis. Dažniausiai oda pažeidžiama, kai pats gyvūnas intensyviai kaso, kandžioja ar trina tą kūno vietą, kuri skauda, niežti ar yra kitaip dirginama. Todėl pirmine ūmaus šlapiojo dermatito priežastimi gali būti - blusos, kiti odos parazitai, nešvarus ir neprižiūrėtas kailis, odos svetimkūniai, ausų uždegimai, paraanalinių liaukų problemos. Taip pat oda gali buti pažeista kirpimo, šukavimo ar trimingavimo metu, po žaidimo su kitais šunimis, po maudynių nešvariame vandenyje.

Didesnį polinkį sirgti turi šunys, kurių poplaukis tankus. Tai koliai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, čiau - čiau, rotveileriai, labradorai, senbernarai. Dažniausiai serga vasarą ir ankstyvą rudenį, kai orai šilti ir drėgni, gyvūnai dažnai maudomi, kerpami, triminguojami bei daug laiko praleidžia gamtoje.
Pažeidus odą, ypač, kai po plauku šilta ir drėgna, susidaro labai palanki terpė patogeniniams mikrobams daugintis. Jie išplinta labai greitai ir per kelias valandas atsiranda šlapia, pūliuojanti, skausminga, nemalonų kvapą turinti dėmė. Židinys būna rausvai geltonas, su gelsvu sekretu viduryje, aplinkinė oda būna paraudusi, labai aiskiai matoma riba tarp sveiko ir pažeisto audinio. Plaukas toje vietoje sulimpa, po kurio laiko nukrenta. Laiku nepradėjus gydymo, židinys po plauku progresuoja ir dideja labai greitai. Pažeidimo vieta priklauso nuo pirminės priežasties. Esant blusoms - nugaros srityje, ausų uždegimams - aplink ausis, ir t.t

Gydydmas yra efektyvus, jeigu laiku ir greitai pritaikomas. Todel svarbu pradėti gydyti kuo anksčiau, kol židinys dar neapėmęs didelio ploto. Svarbiausias žingsnis - tinkamai apdoroti ir išvalyti žaizdą. Jeigu gyvūnas agresyvus - gali tekti pritaikyti narkozę arba dalinę sedaciją. Plaukai yra nuskutami šiek tiek už sveikos odos ribų, tokiu būdu žaizda yra geriau aprūpinama deguonimi ir užkertamas kelias tolimesniam infekcijos plitimui. Žaizda gerai nuplaunama su antiseptiniais, sausinančiais tirpalai, tada tepama antibiotikų ir kortikosteroidų tepalais. Ši procedūra kartojama 2 kartus dienoje. Svarbu, kad gydymo metu šuo pažeistos vietos nekasytų ir nelaižytų, kadangi tai labai apsunkina gyjimą. Tam naudojami įvairūs tvarsčiai arba specialios apykaklės. Kai židinys tampa sausas, pasidengia šašu, antibiotikų tepalai yra keičiami minkštinančiais kremais. Priklausomai nuo pažeidimo laipsnio, gali būti skiriami antibiotikai bei kortikosteroidai sisteminaim gydymui. Svarbiausia gydant - rasti pirminę priežastį ir ją pašalinti. Gydymą visada turi skirti veterinarijos gydytojas, kuris tiksliai diagnozuos ligą, diferencijuos nuo daugelio kitų panašių susirgimų. Kadangi kai kurios sunkios endokrininės ligos (pav.: diabetas) taip pat gali būti šlapiojo dermatito priežastimi.

Siekiant išvengti dermatito pasikartojimo reikėtų laiku šukuoti bei kirpti gyvūną, profilaktiškai naudoti antiparazitinius preparatus, tinkamai prižiūrėti ausis bei paraanalines liaukas. 

Ūmus gastroenteritas

Virškinamojo trakto sutrikimas - dažna problema, dėl kurios gyvūnų augintojai kreipiasi į veterinarijos gydytojus. Gastroenterologinių ligų grupė yra be galo plati. Tai įvairūs skrandžio, žarnyno, kepenų, kasos ūminiai bei lėtiniai skirtingos etiologijos susirgimai. Kadangi vasara - šiltasis kelionių bei atsotgų metas, daugiau būdami gamtoje gyvūnai turi begales progų prisiėsti visokiausių atliekų, kai dienos karštos, maistas taip pat genda daug greičiau. Šiltuoju metu dažniausia vasaros virškinamojo trakto problema - ūmus gastroenteritas.

Dažniausiai suserga jauni, mėgstantys viską rinkti lauke bei graužti žaislus šunys, taip pat šunys maitinami košėmis, kadangi vasarą naminis maistas daug greičiau rūgsta. Katės, maitinamos žuvimi ar mėgstančios graužti kambarines gėles, žaisti su siūlais ir minkštais žaisliukais.
Ūmaus gastroenterito požymiai priklauso nuo ligos sunkumo. Dažniausiai gyvūnas tampa šiek tiek liūdnesnis, nenori žaisti, daugiau miega ( nors sergant lengva forma bendra savijauta gali ir visai nepakisti ), prasideda staigus viduriavimas minkštomis, kartais net vandeningomis išmatomis. Viduriuoti šuo ar katė gali nuo kelių kartų per parą iki kelių kartų per valandą, jis nebegali iškęsti namie per naktį, dažniau prašosi į lauką arba viduriuoja tiesiog namuose. Susilpnėja arba dingsta apetitas, kartais keturkojai atsisako net ir vandens, gali vemti arba atpilti maistą 2 - 3 kartus dienoje. Jei viduriavimas tęsiasi ilgiau, išmatose gali atsirasti šiek tiek šviežio raudono kraujo dėl pažeistų storojo žarnyno kapiliarų. Negydant arba pas jaunus šuniukus bei kačiukus gali gana greitai išsivystyti organizmo dehidratacija ( skysčių netekimas ), į pažeisto žarnyno gleivinę gali patekti antrinė infekcija. Kūno temperatūra pradžioje būna nepakitusi, vėliau - gali kilti ( antrinės infekcijos atveju ), arba kristi žemiau normos ( dėl skysčių netekimo arba prasidedančios toksikozės bei septicemijos ). Pavojingi požymiai - staigiai blogėjanti bendra gyvūno savijauta, kylanti arba krentanti temperatūra, stiprus pilvo skausmas, pakitusios spalvos burnos bei akių gleivinės, dažnas vėmimas, viduriavimas kavos spalvos dvokiančiomis išmatomis. Negydant gali būt s tipriai pažeistas žarnyno sienelės vientisumas, prasidėti hemoraginis gastroenteritas, netgi ištikti kolapsas ir staigi mirtis.

Ūmų gastroenteritą veterinarijos gydytojas diferencijuos nuo virusinio enterito, kasos, kepenų ligų, autoimuninių susirgimų, pašaro netoleravimo,invaginacijos, opinio gastroenterito sukelto tam tikrų medikamentų., gimdos uždegimo, inkstų nepakankamumo, žarnyno nepraeinamumo, helmintų ir etc. Visų šių ligų pradiniai požymiai yra panašūs - depresija, vėmimas ir/ arba viduriavimas. Todėl patarčiau prasidėjus net ir nežymiems virškinamojo trakto sutrikimams pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju - jei tai tik nežymus gastroenterologinis uždegimas - gydytojas patars kaip greičiau išvengti nemalonių požymių, jei tai rimtesnės ligos pradžia - neprarasite daug brangaus laiko.

Gydoma priklausomai nuo būklės sunkumo. Pirmiausiai taikoma 12 - 24 valandų bado dieta. Stengiamasi kuo greičiau atstatyti prarastų organizmo skysčių ir elektrolitų balansą, kadangi staigus skysččių netekimas labai pavojingas gyvūno gyvybei. Tam naudojamos intaveninės arba poodinės ringerio bei kitų tirpalų infuzijos, jei šuo nevemia ir nori lakti - galima girdyti specialiai tam skirtus tirpalus. Jei yra stipriai sumažėjęs K kiekis kraujyje - skiriami papildomi preparatai K kiekiui atstatyti. Įtariant antrinę infekciją skiriami antibiotikai. Kartais skiriami antiuždegiminiai, spazmolitiniai, vėmimą slopinantys preparatai.

Gyvūnui sveikstant skiriama gydomoji dieta. Ji yra parenkama kiekvienam gyvūnui individualiai ( gydomasis sausas maistas arba naminis lengvai įsisavinamas pašaras, pvz: virta vištiena su ryžiais ). Pradžioje bet koks gydomasis maistas duodamas nedidelėmis porcijomis ir dažnai, stengiantis neapkrauti gyvūno virškinamojo trakto. Taip pat gali būti girdomi įvairūs preparatai atstatantys normalią žarnyno mikroflorą, adsorbentai, surišantys toksinus žarnyne ir tt. Visus šiuos medikamentus turi skirti tik veterinarijos gydytojas.

Ūmius virškinamojo trakto uždegimus reiketų stengtis gydyti iš karto, kadangi jie gali lengvai pereiti į lėtinius, kurie yra gydomi daug sunkiau ir ilgiau.
Tam kad išvengti ūmių gastroenteritų, reiketų atidžiai prižiūrėti jaunus šunus pasivaikščiojimų metu, drausti jiems rinkti įvairias atliekas, neduoti jiems lengvai sugraužiamų žaislų. Katės dažnai apsinuodija prisigraužusios toksiškų kambarinių gėlių, todėl reiketų nepalikti tokių gėlių kambaryje, kuriame gyvena katė.

Babeziozė

Babeziozė - tai pirmuonių (lot. - Babesia Canis), parazituojančių šuns eritrocituose, sukeliama liga. Juos perneša plačiai mūsų krašte paplitusios ganyklinės erkės, todėl liga pasireiškia tuose regionuose, kur yra ypač daug babezijas nešiojančių erkių. Šį pavasarį ypač ryškus babeziozės protrūkis buvo pastebėtas pietų Lietuvoje. Kiti kraujasiurbiai vabzdžiai susirgimo neplatina. Užkrėstų erkių seilių liaukose būna daugybė šių parazitų. Įkandimo metu jie patenka į šuns kraują, bręsta, infekuoja eritrocitus, maitinasi jų citoplazma bei juos ardo. Kai parazitų neturinti erkė įkanda sergančiam šuniui - babezijos vėl patenka pas pernešėja ir tokiu būdu ši liga sparčiai plinta.

Persirgę gyvūnai antrą kartą neužsikrėčia. Todėl dažniausiai pavojingose zonose suserga jauni arba naujai atvežti suaugę gyvūnai.

Inkubacinis babeziozės periodas trunka nuo 10 dienų iki 3 savaičių. Užsikrėtus šuns kraujyje vyksta intensyvi eritrocitų hemolizė, kuri ir sukelia ligai būdingus simptomus. Šiuo periodu tirinat periferinį kraują, jame randama daugybė sukėlėjų.

Ligos eiga gali buti žaibinė (šuo gali greitai silpti ir net nugaišti), ūmi ar lėtinė. Tai labai priklauso nuo šuns atsprumo, gretutinių ligų ir kitų faktorių. . Susirgus pakyla aukšta temperatūra ( iki 41 C ), šuo tampa, liūdnas, apatiškas, blogiau ėda arba visai neėda, krenta svoris, dreba raumenys, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, gleivinės tampa blyškios ar geltonos (dėl anemijos bei hemolizinės geltos), šlapimas tampa rausvai rudas, kartais šunys vemia, negali pasituštinti arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios. Šuningos kalės gali abortuoti. Ligos eiga labai priklauso nuo bendros organizmo būklės. Seni ar nusilpę šunys serga daug sunkiau. Negydomi gyvūnai gali gaišti dėl besivystančio širdies bei kvėpavimo nepakankamumo. Pradėjus gydyti iš karto - prognozė gera. Todėl svarbu ilgai nedelsti pastebėjus bet kurį iš šių požymių. Liga nesunkiai diagnozuojama pagal būdingus simptomus bei tiriant periferinį kraują. Babezijos ryškiai matomos mikroskopuojant nudažytus eritrocitus. Tai padeda veterinaijos gydytojui diferencijuoti ją nuo kitų tipų anemijų, leptospirozės, apsinuodijimų. Gydymui naudojami specifiniai preparatai veikiantys prieš babezijas. Jie leidžiami vieną arba du kartus. Taip pat naudojama nespecifinė simptominė terapija - lašelinės tirpalų infuzijos, vitaminai, imunomodeliatoriai, kraujodarą skatinantys preparatai. kartais net kraujo perpylimas.

Norint išvengti šio nemalonaus susirgimo, reikia vengti kontakto su pernešėju. T.y - stengtis apsaugoti šunį nuo galimo erkių įsisiurbimo. Tam galima pasirinkti daugybę įvairių bei patikimų preparatų - antkaklių, aerozolių, lašelių. Veterinarijos gydyklose ar vaistinėse dirbantys specialistai visada parinks tai, kas labiausiai tinka kiekvienam gyvūnui. Ypač saugoti reikėtų šuningas pateles. Jeigu erkė vis dėlto įsisiurbė, ją reikėtų kuo greičiau ištraukti. Negalima lašinti ant erkės aliejaus ar kažkokių kitų skysčių, kadangi dusdama erkė išskirs dar daugiau seilių ir tikimybė užsikrėsti bus žymiai didesnė. Erkę traukti rekėtu suimant pincetu ar specialiu traukikliu prie pat šuns odos ir atsargiai sukant prieš laikrodžio rodyklę. Negalima jos traukti per jėga, kadangi odoje gali likti nuplyšusi erkės galvutė ar kojytės. 

Ilgaausių bėdos

Visi, kas augina namuose seterį, bladhaundą, basetą ar spanielį, žino, kiek rūpesčių kartais pridaro jų grąžiosios ilgosios ausys. Mažylio ausys auga daug greičiau nei pats šuniukas, todėl ant jų būna lipama-krentama, žaidžiant - jos graužiamos, lauke - velkasi žeme ir išsipurvina, ėdant - visada atsiduria dubenėlyje, o pasisotinus, didžiausias smagumas šuniukui - pasipurtyti ir aptaškyti viską (ką tik galima ir ko negalima) aplinkui. Nulėpusios ir ypač gauruotos ausys reikalauja kruopštesnės priežiūros, jose dažniausiai būna šilta ir drėgna - tai sąlygos, kurias ypač mėgsta ausų ligas sukeliantys mikrobai - todėl jas reikia dažniau valyti, pešioti viduje augančius plaukus, saugoti nuo drėgmės bei vėjo. Ilgaausius dažniau kamuoja ausų uždegimai ir kitos bėdos. 

Norėdami apsaugoti ausis nuo išsipurvinimo, gydydami ausų uždegimus, dažnai šeimininkai jas tiesiog suriša plaukų gumyte ar kitomis priemonėmis ant viršugalvio.

Jau kelintą kartą tenka gydyti pacientus, kurie rimtai nukenčia po tokių procedūrų. Klasikinis pavyzdys - prieš kelias dienas apsilankęs anglų kokeris Haris:

Prieš vakarinį maitinimą šeimininkai tvarkingai surišo savo kokerio Hario ausis plaukų gumyte ant viršugalvio. Šuo paėdė ir ramiai nuėjo i savo guolį miegoti, šeiminkai buvo užsiėmę savais reikalais ir, iki ryto, Hario nepasigedo. Ryte išsigandę paskambino mums į gydyklą, kadangi atsikelę rado šunį "trigubomis" ausimis! Per naktį jos labai smarkiai sutino, tapo karštos, raudonos ir šiek tiek skausmingos. Įsirėžusią gumytę nuėmė, tačiau ausys ir toliau tino. Harį teko gana ilgai gydyti, po kelių savaičių vis tik chirurgiškai pašalinome apmirusius ausų galiukus. Dabar šuo vėl sveikas ir linksmas, pagijusios ausys apaugo ilgais plaukais ir defekto beveik nesimato. Tačiau ši istorija sukėlė nemažai išgąsčio ir šuniui, ir šeiminkams.

Taigi - kas gi atsitinka ausims?

Uždėjus gumytę sutrinka ausų aprūpinimas krauju, jis sunkiau priteka ir dar sunkiau nuteka iš užveržtos ausies. Jei gumytė laiku nenuimama, ausys ima pamažu tinti dėl kraujo stazės, guma vis labiau veržia nuo tynio storėjančią ausį, kraujas vis sunkiau cirkuliuoja. Ausys tampa karštos ir skausmingos, tačiau, dėl stipraus tynio, šuo pats nusiimti gumytės jau nebesugeba. Negaudamos pakankamai kraujo, o su juo ir deguonies bei kitų medžiagų, audinių ląstelės žuna. Ausų galiukai yra blogiausiai aprūpinami krauju, todėl audinių nekrozė ( apmirimas) prasideda būtent nuo galų. Tai, kiek audinio bus pažeista ir kiek jo atsistatys, priklauso nuo užveržimo stiprumo ir laiko. Kuo stipriau užveržta ausis, tuo mažiau laiko reikia rimtam audinių pažeidimui.

Nuėmus gumytę, ausį reiktų gerai išmasažuoti, tai padės atsistatyti kraujotakai. Jokiu būdu nereiketų jos šaldyti. Gyvūnų savininkai gana dažnai tai daro manydami, kad šaltis padės sumažinti tinimą. Šaltis tinka įvairių ūmių traumų ( patempimų, sumušimų) atvejais. O mūsų atveju šaltis dar labiau sutrauks kraujagysles, kai iš tikrųju jas reikia kuo labiau plėsti norint atstatyti gerą audinių aprūpinimą krauju. Tam skiriami įvairūs dirginantys, plečiantys kraujagysles tepalai ar aliejai. . Kartais vartojami ir kiti plečiantieji preparatai infuzijomis į veną arba tabletėmis. Gyjimo metu šuniui dažnai skiriami antibiotikai, kadangi pažeisti ir ypač nekrotizuoti audiniai yra ypač gera terpė įvairiems mikrobams. Šiuo laikotarpiu šunį reikia kruopčiai prižiūrėti, kadangi gyjančios ausys stipriai niežti, jeigu galiukai yra nekrotizuoti ir jų kraujotaka neatsistato, šuo jų paprasčiausiai nejaučia. Yra buvę atvejų, kai šuo tiesiog nusigraužia nebejautrius ausų galiukus. Praėjus kelioms - keliolikai dienų po traumos jau būna aišku, ar visi audiniai atsistatys - ar ne. Apimirusias ausies dalis tenka chirurgiškai pašalinti.

Bet kokiu atveju, jei ausys nors truputį sutino, patartina kreiptis i savo vet gydytoją, kadangi pradėti gydymą reikia kuo anksčiau - tai padės išsaugoti daugiau audinių. Charakteringa tai, kad sutinusios ausys nesukelia šuniui stipraus skausmo ir todėl šeimininkai kartais neskuba ko nors imtis.

Todėl - norint apsaugoti ausis galima naudoti specialiai ilgaausiams skirtus dubenėlius, užsienyje teko matyti netgi specialias kepures, paslepiančias ausis. O jei vis tik rišate savo šuns ausis virš galvos - naudokite kuo minkštesnį audinį ir būtinai paleiskite ausis IŠ KARTO po maitinimo. 

Kąstinės žaizdos

Atėjus pavasariui vis daugiau laiko su savo augintiniais praleidžiame lauke, leidžiame jiems iki soties lakstyti ir žaisti su savo gentainiais. Tai, be abejo, suteikia daug džiaugsmo tiek gyvūnams, tiek jų šeiminkams. Tačiau, deja, tai tai pat padidina ir įvairių nelaimingų atsitikimų bei traumų galimybę.

Savo praktikoje mums dažnai tenka susidurti su katėmis bei šunimis, nukentejusiais peštynių metu. Žmones linkę galvoti, kad pešasi tik agresyvių veislių, neišauklėti koviniai šunys. Tačiau taip nėra. Paklunus bei išauklėtas nedidelis šuniukas tam tikroj situacijoj lygiai taip pat gali parodyti agresiją, ypač jei jį kas nors stipriai išgąsdina, kadangi puolimas ir kandimas yra gynybinė šuns reakcija. Ir jei jis negali pabėgti, dažniausiai ginasi urgzdamas ir kąsdamas. O to kartais užtenka, kad išprovokuoti peštynes su kitu ar kitais šunimis. Žinoma, dideli ir galingi šunys kanda stipriau ir palieka didesnius sužalojimus. Dažniausiai susipeša patinai, ypač nekastruoti. Tai dar nuo vilkų išlikęs būdas išsiaiškinti padėtį bandoje. Tačiau gali susipešti ir kalės, ar netgi patinas užpulti kalytę. Ypač reiketų saugoti mažus šuniukus, kadangi jie dar tik mokosi bendrauti ir prisitaikyti šunų bendruomenėje, nežino čia galiojančių tailsyklių ir dažniausiai su džiaugsmu pasitinka kiekvieną sutiktą savo giminės atstovą. Šiuo laikotarpiu vyksta taip vadinama šuniuko socializacija, įgyta patirtis išlieka visam gyvenimui. Ir jei mažą šuniuką išgąsdins ar sužeis kitas šuo, vėliau jis gali jais nepasitiketi ir dažnai tas nepasitikejimas vėliau, šuniui subrendus, perauga i agresiją. Tai, žinoma, nereiškia, kad reikia visiškai uždrausti šunims žaisti. Reikia tiesiog šiek tiek atsargiau parinkti žaidimų draugus.

Katės ypač dažnai susikandžioja pavasarį, kadangi prasideda jų poravimosi sezonas. Katinai kovoja del teritorijos, del pateliu ir iš tokiu žygių dažnai grįžta žaizdoti

Kuo pavojingos kąstinės žaizdos? Primiausia tuo, kad jos visada pūliuoja jei laiku nesiimama jokių priemonių to išvengti. Dažniausiai šeimininkai (ir tai ypač būdinga kačių įkandimams) net nepastebi žaizdeles, kadangi dantis palieka tik nedidelę skylutę. Bet šioje vietoje yra sutraiškomi aplinkiniai audiniai, kurie suteikia puikią terpę daugintis patogeniniams mikrobams, patekusiems nuo kito gyvūno dantų bei su seilėmis. Įkandimo skylutė tampa infekcijos vartais, ji greit užsitraukia ir po ja ima daugintis bakterijos, o kartais ir anaerobai, sukeliantys labai stiprius pūliavimus. Jei pirmą dieną po įkandimo žaizda yar apdorojama, skiriami antibiotikai, ji sugyja labai greitai. Jei ne - po kelių dienų gyvūnui pakyla temperatūra, įkandimo vieta stipriai patinsta, fliuktuoja dėl susikaupusių pūlių, pūliai tirpdo aplink esančius audinius, gyvūnas nustoja ėsti, tampa apatiškas. Tada jau tenka ilgai jį gydyti atveriant ir drenuojant absesus, skirinat stirpių antibiotikų kursą.

Jei yra išpėšiami didesni audinių plotai, tačiau žaizdos stipriai nekraujuoja, jos dažnai yra paliekamos galvojant, kad gyūnai patys jas išsilaižys. Tačiau geriau jas iš karto apdoroti ir, esant reikalui, tą pačią parą siūti. Tada gyjimas truks tik apie 7 - 10 d. vietoj kelių mėnesių, neliks didelių randų, kurie vėliau gali trukdyti judėjimui.

Peštynių metu gyvūnai ne tik susikandžioja, kartais jos baigiasi lūžusiais kaulais, galvos bei stuburo smegenų traumomis ar net mirtimi. Ypač pavojingos galvos smegenų traumos, kadangi tokiu atveju gali visiškai nebūti išorinių žaizdų, bet stipresnis smūgis į galvą gali sukelti ritmus ir ilgalaikius nervų sistemos sutrikimus. Todėl, jei jūsų šuo arba katinas susipešė ir net jeigu jūs nepastebite jokių išorinių žaizdų, nelaukite. Jei nėra galimybės iš karto kreiptis į veterinarą, įkandimo vietą reikėtų atsargiai apiplauti antiseptiniais ( furacilino, vandenilio peroksido, kalio permanganato ) tirpalais, neleisti gyvūnui žaizdos laižyti, sutvarstyti ją švariu bintu ir, pageidautina tą pačią dieną, kreiptis į savo gydytoją.

O kad iki minimumo sumažintumėte susikandžiojimo riziką, neleiskite savo augintinio prie nepažįstamų gyvūnų. Jei šalia yra šeimininkas, pirmiausia pasiklauskite, ar jo šuo neagresyvus. Kastruoti šunys ir katinai daug rečiau rodo agresiją savo gentainiams. 

Nepageidaujamas nėštumas

Nepageidaujamas nėštumas - viena iš dažnesnių ginekologinių problemų, dėl kurios gyvūnų savininkai kreipiasi i veterinarijos gydytojus. Ši situacija dažniausiai užklumpa netikėtai ir neplanuotai, kai rujojanti kale pabėga arba nepavyksta jos apginti nuo įkyraus gerbejo, kai nėra galimybių auginti šuniukus, kai veislinė kalė susikergia su beveisliu patinu, kai turėti palikuonių kalė negali dėl sveikatos sutrikimų. Spręsti šias bėdas nėra malonu nei šeimininkams, nei veterinarams, tačiau, jeigu jau taip atsitinka, geriau iš anksto žinoti, kaip reikėtų elgtis.

Pirmiausia - nereikia laukti, kadangi nutraukti nepageidaujamą nėštumą medikamentais galima tik pirmomis dienoms. Jeigu praeis daugiau laiko - beliks tik - arba laukti, kol kalė šuniuosis, arba ją sterilizuoti. Nepatogu yra tai, kad nustatyti, ar kalė tikrai apsivaisino, anksčiausiai įmanoma tik nuo 24 - 25 nėštumo dienos atliekant ultragarsini tyrima ( šis tyrimas yra patikimas, nesukelia diskomforto kalei bei neturi šalutinio poveikio). Dėl kalių lytinio ciklo įpatumu neįmanoma nustatyti nėštumo tiriant kraują ar šlapimą.

Nutraukti nėštumą galima medikamentiniu būdu ( naudojant hormoninius estrogenų arba prostaglandinų preparatus) arba chirurginiu būdu ( šalinant gimdą ir kiaušides - kitaip sakant - kalę sterilizuojant.) Hormonai naudojami tik pačioje nėštumo pradžioje - dažniausiai jie leidžiami 3, 5 ir 7 parą po susikergimo. Šie preparatai turi labai stiprų šalutinį poveikį. Apie 50% kalių po estrogenų naudojimo suserga gimdos uždegimu - pyometra, ( tai rimtas susirgimas dažniausiai reiklaujantis gimdos šalinimo ), gali prasidėti kraujavimas iš gimdos, įvairūs hormoniniai sutrikimai, kiaušidžių cistos, kalei gali būti sunkiau pastoti bei išnešioti jauniklius ateityje, gali išsivystyti nevaisingumas. Todėl prieš naudojant šiuos preparatus kalės savininkas turi rimtai apsvarstyti motyvus, ir atsakyti į šiuos veterinarijos gydytojo klausimus:

Kada prasidejo ruja ir ar kalė tikrai rujoja? Itin retai, tačiau pasitaiko atvejų, kad patinai sukergia nerujojančias kales, ypač jei jos serga makšties gleivinės uždegimais, kurių metu išskiria patinus viliojanti kvapą. Taip pat gali būti, kad kalė buvo sukergta rujos metu, tačiau ne vaisingomis dienomis.

Ar tikrai kalė susikergė? Jei kalė rujos metu dingo kelioms valandoms, gali būti kad jinai nespėjo susikergti. Tačiau net jei taksė pabėgo su senbernaru, negalima atmesti galimybės, kad jis taps šuninga. Šunys mus dažnai stebina savo sugebėjimais prisitaikyti

Ar kalę planuojama vėliau veisti? Nutraukiant nėštumą hormonais visada išklieka didelis gimdos uždegimo, o tuo pačiu ir nevaisingumo pavojus. Tokiu atveju reiktų apsvarstyti galimybę leisti kalei atsivest neveislinius šuniukus, tam kad vėliau ją galima būtų dar kartą sukergti.

Ar buvo planuojama kalę sterilizuoti? Jei taip, tikslinga būtų nenaudoti estrogenų, palaukti 25 dienas, atlikti tyrimą ultragarsu ir, jei kalė šuninga, sterilizuoti ją nėštumo metu, jei ne - palaukti dar 1 - 1,5 ir tada sterilizuoti neprasidėjus sekančiai rujai.

Gydymo hormonais geriau netaikyti pagyvenusioms, sergančiomis kitomis lėtinėmis ligomis kalėms. Jei vis tik šis gydymo būdas yra pasirenkamas, jo metu ir keletą savaičių po to reikalinga gydytojo priežiūra, tai padės laiku pastebėti medikamentų šalutinį poveikį.

Ir, žinoma, nereikia pamiršti būdų, kaip išvengti nepageidaujamo prieauglio:

Sterilizuoti neveisiamas kales. Apie sterilizacijos naudą daug kalbėta ankstesniuose žurnalo numeriuose.

Rujos metu net ir idealiai paklusnių kalių nepaleisti nuo pavadėlio, kadangi hormonų poveikis ir instinktas poruotis dažnai būna stipresnis už išmoktas pamokas. Vedžioti nuošalesnėse vietose, patikrinti, ar voljeras tikrai sandarus, nesilankyti šunų parodose, neleisti vedžioti rujojančių kalių vaikams. 

Onkologija

Onkologija apima visus susirgimus, kuriuos sukelia pakitusios navikinės (auglio) ląstelės. Dažniausiai tai ir yra besivystantis navikas, tačiau kartais, pavyzdžiui, prie kraujo onkologinių susirgimų, organizme gali ir nebūti jokių konkrečių auglių. Tada ligos priežastimi tampa tiesiog greitai kraujuje besidauginančios pakitusios ląstelės.

Taigi, ši tema yra be galo plati ir apima daugybę skirtingai pasireiškiančių bei gydomų susirgimų, todėl pabandysiu, nesigilinant į kažkurią vieną organų sistemą, apibrėžti, kas tai yra ir į ką gyvūnų augintojai turėtų atkreipti dėmesį.

Navikas - tai nesubręndusių, pakitusių, nediferencijuotų, labai greitai besidauginančių ląstelių darinys. Konkrečių priežasčių, dėl ko iki tol buvusios normalios ląstelės staiga pakinta ir ima labai greitai dalintis, nėra. Todėl dažnai būna sunku atsakyti į gyvūno savininko klausimą, kodėl jo augintinis susirgo vėžiu. Žinoma, yra daugybė faktorių, galinčių skatinti navikų susidarymą, yra tam tikros veislės turinčios tam polinkį. Pav. pas patinus kriptorchus labai dažnai vystosi nenusileidusios sėklidės Sertolio ląstelių auglys, o Erdelio terjerai turi polinkį limfosarkomai. Gyvūnui gali pakenkti ir persirgtos sunkios sėtinės ligos, kiti faktoriai. Rizikos faktorių reikėtų kiek įmanoma vengti, bet šimtu rocentu tai neapsaugo gyvūno,ir nežinia kodėl vėžys pasirenka būtent šį pacientą.

Visi navikai yra skirstomi į gerybinius ir piktybinius (vėžinius). Labai svarbu juos laiku atskirti - tai lemia ligos prognozę ir gydymo galimybes.

Gerybiniai - auga lėtai, tačiau per ilgą laiką gali išaugti labai dideli. Juos sudarančios ląstelės dažniausiai yra pakankamai diferencijuotos ir subręndusios, todėl nesunku nustatyti iš kokio audinio jos kilusios. Gerybiniai navikai vystosi neįaugdami, o tiesiog mechaniškai atsumdami aplinkinius audinius, paparastai turi griežtas ribas bei juos supančią kapsulę - nesudėtinga juos išoperuoti. Jie būna lygūs, paslankūs, neskausmingi, gyvūnai jų nekaso, nelaižo, bendra savijauta būna gera. Paparastai jie neišskiria jokių biologiškai aktyvių mežiagų, neduoda metastazių (dukterinių augliukų) į kitus organus bei limfamzgius. Laiku pradėtas gydyti pacientas dažniausiai pasveiksta.

Piktybiniai navikai vystosi daug greičiau, įauga į aplinkinius audinius, gali išskirti toksinus, hormonus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Metastazės paplinta į gretimuose limfmazgiuose, kituose organuose (pav: plaučius, kepenis ir tt.) Jų ląstelės - žemo diferenciacijos laipsnio, labai intensyviai besidauginačios. Šie dariniai būna nepaslankūs, gruoblėti, kartais skausmingi, neturi aiškų ribų, dažnai išopėja ar yra infekuojami Gyvūnas gali blogiau jaustis, krenta jo svoris, mažėja apetitas, atsiranda aibė kitų klinikinių požymių priklausomai nuo naviko vystymosi vietos.

Piktybinių navikų prognozė yra abejotina ar bloga. Tai lemia ligos stadija, ar jau yra pažeisti gretimi limfmazgiai, ar jau yra metastazių ir tt. Jei tai dar įmanoma, operuojama, prieš tai atlikus visus reikalingus tyrimus. Šiuos navikus daug sunkiau pašalinti, kadangi jie neturi aiškų ribų. Be to, pašalinus,jie gali vėl ataugti. Po operacijos, kaip ir žmonių medicinoje, gali būti skiriama cheminė bei spindulinė terapija. Tačiau gydomųju preparatų kaina milžiniška, todėl jie retai naudojami.

Diagnozuoti navikus bei juos gydyti gali tik veterinarijos gydytojas. Todėl, pastebėjus neaiškų darinį ar guzelį, kurio anksčiau nebuvo, pakitus gyvūno savijautai, reikia skubiai kreiptis į specialistus. Onkologijoje daug ką lemia operatyvumas.

Visi gerybiniai dariniai laikui bėgant gali supiktybėti. Tam kad nustatyti iš kokių ląstelių sudarytas auglys, jei tik įmanoma prie jo prieiti, atliekama biopsija . Tai neskausminga ir nesudėtinga: gydytojas švirkštu ar specialia biopsijos adata paimama nedidelį kiekiį ląstelių ar audinio gabaliuką ir tiria mikroskopu. Kartais papildomai tiria kraują, atlieka rengeno ar ultragarsinius tyrimus.

Gyvūnų onkologiniai procesai vystosi labai panašiai, kaip ir žmonių, bet, dėl greitos medžiagų apykaitos, jie progresuoja daug greičiau, deja, dažnesnės ir metastazės.

Navikai gali vystytis pačiose įvairiausiose vietose, visokio amžiaus gyvūnams įvairaus, bet dažniau pasitaiko:

1. Pieno liaukų, gimdos ir kiaušidžių navikai vyresnėms neturėjusioms palikuonių patelėms, o ypač toms, kurių ciklas sutrikęs, dažnas tariamas nėštumas (to išvengiama anksti sterilizavus).
2. Prostatos bei sėklidžių navikai pagyvenusiems nekastruotiems patinams.
3. Sėklidžių navikai kriptorchams
4. Odos navikai. Ir t.t.

Žmonės paprastai bijo išgirsti augintinio diagnozę: vėžys! Ir būtent todėl neskuba kreiptis į specialistus. Tačiau, norint efektyviai padėti, verčiau nedelsti ir skubiai gydyti. Deja, tenka konstatuoti liūdną faktą: su onkologiniais susirgimais veterinarijos gydytojai susiduria vis dažniau ir dažniau

* Kriptorchizmas - sėklidės nenusileidimas iš pilvo ertmės į kapšelį. 

Pagyvenę šunys Kad ir kaip to nesinorėtų - mūsų mylimi šunys sensta. Laikas kartu bėga labai greitai ir dažnai net nepastebime, kaip keturkojui sueina šešeri - septyneri metai. Dažniausiai tokio amžiaus jie dar būna linksmi ir žaismingi, todėl šeimininkai nenoriai pripažįsta faktą, kad šunį jau reikėtų vadinti pagyvenusiu. Tačiau, gyvūno organizme jau vyksta senėjimo procesai. Kad palengvintumėm augintinio senatvę bei užtikrintume kokybišką ir pilnavertį jo gyvenimą, turime suprasti, kodėl pagyvenusių ir jaunų šunų priežiūra gerokai skiriasi. Kaip ir žmonės, skirtingi šunys sensta skirtingai. Mažų veislių šuniukai bei mišrūnai sensta šiek tiek vėliau. Net ir iki 12 metų amžiaus jie gali dar nerodyti jokių senėjimo požymių. Didžiųjų veislių ir ypač sunkūs, masyvūs šunys - senbernarai, mastinai - gyvena trumpiau. Jau 8-erių - 9-erių metų jie gali būti pražilę ir tingūs. Bet, žinoma, gyvenimo trukmė labai priklauso ir nuo individualių organizmo savybių, sveikatos būklės, temperamento ir, žinoma, priežiūros. Todėl - 6 - 8 metų - mažų, bei 4 - 6 metų - didžiųjų šunų savininkai jau turėtų pasikalbėti su savo veterinarais apie tam tikrus priežiūros pakeitimus, susijusius su gyvūnų amžiumi. Pirmiausia - reikėtų pakeisti šuns racioną.   Vyresnių šunų medžiagų apykaita yra lėtesnė, maistas sunkiau pasisavinimas. Todėl jie turėtų gauti tik pilnavertį, labai lengvai virškinamą pašarą, tai apsaugos nuo nutukimo bei įvairių virškinamojo trakto ligų. Maitinti šunį reikėtų tik po pasivaikščiojimo, geriausia - dažniau bet mažesnėmis porcijomis ( ne vieną - bet du - keturis kartus per parą ). Geriausia rinktis profesionalų specialiai pagyvenusiems šunims gaminamą sausą maistą. Jame yra daug vertingų priedų, kurių nesuteiksime šuniui maitindami naminiu maistu. Pav. - vitaiminai bei mineralai - ypač vit E ir Selenas, saugantys ląsteles nuo laisvųjų radikalų bei taip stabdantys jų senėjimą. Chodroitinas bei gliukozaminas - amino rūgštys padedančios apsaugoti bei atstatančios sąnarių kremzles ir taip lėtinančios osteoartrozinius procesus. Sumažintas fosforo kiekis - padeda išvengti inkstų funkcijų sutrikimų ir tt. Sauso maisto granulės padeda apsivalyti dantims - tai užkerta kelią ankstyvam periodontito vystymuisi. Svarbu - parinkti tinkamą fizinį krūvį. Vienas is pagrindinių senėjimo požymių - aktyvumo sumažėjimas. Šuo tingiai eina į lauką, nebenori tiek daug žaisti, daugiau miega. Dažna klaida - šeimininkai nusprendžia, kad jeigu augintinis nenori, lauke būti ir nereikia. Tokiu atveju šuo dienų dienas tūno namuose, dažniausiai ima tukti dėl sumažėjusio fizinio krūvio bei sulėtėjusios medžiagų apykaitos, taip susidaro užburtas ratas. Žinoma, pagyvenęs šuo nebegali pakelti tokių krūvių, kokius galėdavo jaunas. Tačiau mocionas gryname ore jam būtinas. Tai gerina širdies, plaučių darbą, aktyvina organizmo imuninę sistemą. Todėl - krosus ar bėgimą paskui dviratį reikėtų pakeisti ramiais pasivaikčiojimais, leisti šuniui pailsėti ir judėti tiek - kiek jis pats nori ir gali. Nereikėtų ilgai būti lauke, kaip drėgna ir vėjuota, atsargesniems reikėtų būti ir su maudynėmis - vyresni šunys daug greičiau peršala. Tačiau, kaip oras geras ir šilta, būkite lauke kuo daugiau, net jei keturkojis tiesiog tingiai gulės ant žolytės. Pagrindinė taisyklė - neverskite šuns lakstyti ar šokinėti, jei jis greitai pavargsta - geriau išveskite jį dažniau, bet trumpiau. Užsisėdėję namie bei nebūnantys gryname ore šunys sensta daug greičiu, jų imunitetas silpsta, o tada ir ligos kabinasi dažniauTaip pat nepamirškite, kad senas šuo prasčiau mato bei girdi, lėčiau reaguoja į komandas, todėl lauke reikėtų būti atsargesniems ten kur daug mašinų, kitų šunų ar žmonių. Kartais šuo nenori judėti dėl skaudančių sąnarių, besivystančių osteochondrozinių ar osteoartritinių procesų. Skausmai ypač paūmėja besikeičiant orams, drėgnu metu. Veterinarijos gydytojas gali parinkti tinkamą preparatą malšinantį senatvinius skausmus bei uždegimus, todėl nereiketų versti šuns kentėti. Dažniausios pagyvenusius šunis kamuojančios ligos - tai jau minėtosios sąnarių bėdos, įvairūs navikai, širdies, kepenų, inkstų veiklos sutrikimai, diabetas, dantų konkrementai bei periodontitas, gimdos bei prostatos susirgimai. Visų šių susirgimų atsiradimą skatina bei gydymą sunkina labai dažnai pasitaikantis antsvoris. Pastebėjus bent vieną iš šių simptomų, reikėtų skubėti pas vet gydytoją: Staigų svorio kritimą ar priaugimą Padidėjusį troškulį bei gausesnį šlapinimasi Pakitusį apetitą Viduriavimą ar vėmimą Kosulį Nemalonų kvapą iš burnos.   O geriausia tiesiog kartą per metus apsilankyti veterianrijos gydykloje profilaktinei apžiūrai. Taip bus lengviau pastebėti susirgimus ankstyvoje stadijoje ir bus lengviau gyvūnui padėti. Senų šunų elgsena taip gali šiek tiek keistis - jie gali tapti irzlesni arba kaip tik labai meilūs, gali šiek tiek primiršti dresūrą bei gero elgesio taisykles. Todėl nepykime, jei kartais jie ne iš pirmo karto išgirsta komandą, neiškenčia ilgiau neišvesti į lauką ar užsimiršę pačiumpa kokį nors draudžiamą skanėstą lauke. Tokiame amžiuje jie tikrai nori kuo daugiau šeimininko dėmesio bei švelnumo, juk jie buvo ištikimi mūsų draugai daugelį metų, todėl pasistenkime suteikti jiems jaukią ir lengvą senatvę.  Pyometra Reprodukcinės sistemos ligos dažnokai verčia kalių bei kačių augintojus kreiptis į veterinarijos gydytojus. Šie susirgimai yra ne tik nemalonūs, jie gali sukelti rimtas komplikacijas, uždelstos ligos dažnai sąlygoja nevaisingumą, o tai yra rimta problema veslinių gyvūnų augintojams. Viena iš dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai gyvybei pavojingų lytinių organų ligų yra infekuotas pūlingas gimdos uždegimas - pyometra. Jo metu toksinės medžiagos ir bakterijos iš gimdos yra rezorbuojamos į kraują, tai sukelia gyvybei pavojingą bendrą organizmo apsinuodijimą ir šoką. Negydoma pyometra beveik visada baigiasi mirtimi. Pyometra ima vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per aukštas progesterono bei estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai. Čia susidaro labai gera terpė daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo trakto normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis, ypač jeigu kalė yra laikoma nešvariai arba jai leidžiama maudytis, kergimo ar gimdymo metu ir t.t. Gimdos gleivinės pakitimus didžiąja dalimi skatina hormoninių preparatų, skirtų nutraukti rujai ar nėštumui, naudojimas. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus (7 - 9m.), neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau, pasitaiko atveju, kai suserga ir jaunos, pirmą kartą rujojančios kalės. Kadangi katės ovuliuoja ir ima gaminti progesteroną tik po kergimo, joms pyometra pasitaiko žymiai rečiau, dažniausiai - kaip rują slopinančių medikamentų šalutinis poveikis. Klinikiniai požymiai pasireiškia praėjus 4 - 8sav. po rujos arba hormoninių peparatų vartojimo. Požymiai priklauso nuo to, kaip toli yra pažengęs gimdos pažeidimas, kiek daug skysčių bei pūlių yra susikaupę, ar atviras gimdos kaklelis, nuo kalės amžiaus ir fiziologinės būkles. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta apetitas, ji ima labai daug gerti, dagiau šlapintis, kartais vemia (dėl to šeimininkai dažnai galvoja, kad tai tik apsinuodijimas ir neskuba kreiptis į gyd.). Jeigu gimdos kaklelis yra atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties, jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, primena karamelę, kartais būna su krauju. Jei kaklelis lieka uždaras - pūliai kaupiasi gimdoje, ji labai padidėja, dėl to padidiėja pilvo apimtis, nepasišalinantys pūliai yra rezorbuojami į krauja ir sukelia stiprią intoksikaciją. Uždara pyometra progresuoja labai greitai, ir dažnai sukelia šoką ir greitą mirtį. Temperatūra pakyla tik pas 20% segančių gyvūnų. Pyometrą visada reikėtų įtarti pas sergančias nerujojnačias kales ar kates, ypač jei pasireiškia padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis ir vėmimas. Diferencijuoti nuo kitų, panašią kliniką turinčių susirgimų, padeda ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat kraujo bei šlapimo tyrimai. Gyvūnų šeiminikams turbūt svarbiausia yra tiesiog žinoti, kad pastebėjus bent vieną iš šių simptomų, ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, reikia nedelsiant kreiptis į vet. gydytoją, nes nuo to labai priklausys gydymo sėkmė. Diagnozavus pyometrą reikia kuo skubiau gydyti. Yra keli gydymo būdai - chirurginis ir konservatyvus (gydant tik medikamentais). Tai priklauso nuo kalės amžiaus ir būklės. Dažniausiai pasirenkamas yra chiruirginis gydymas, kai operacijos metu yra pašalinama pūliuojanti gimda ir kiaušidės, kartu skiriant ir atimikrobinį bei kitą simptominį gydymą. Nors gyvūnų savininkai labai nenoriai ryžtasi operacijai, jos nereiketų bijoti, kadangi tai yra tikrai geriausias būdas pašalinti ligos priežastį ir išvengti recidyvų. Tam kad būtų kuo mažesnė rizika, labai svarbu yra kreiptis ir atlikti visus paskirtus tyrtimus kuo greičiau, nes pyometra labai greitai progresuoja ir, nusilpusią kalę, žinoma, yra daug rizikingiau operuoti. Medikamentins gydymas yra taikomas tiktai toms kalėms, kurias planuojama veisti ateityje, ir tik tada, kai kalė yra jauna, liga diagnozuojama pačioje pradinėje stadijoje ir gimdos kaklelis yra atviras. Šis gydymo būdas yra žymiai ilgesnis, gydymui naudojami hormoniniai preparatai turi stiprų šalutinį povekį, ir, net sėkmingai išgydžius, yra rekomenduojama sulaukusią palikuonių kalę sterilizuoti, kadangi pyometra turi stiprų polinkį kartotis. Tam kad išvengti šio nemalonaus susirgimo, neveisiamas kales ir kates geriausia sterilizuoti jauname amžiuje, vengti rują bei nėštumą nutraukiančių preparatų ilgalaikio vartojimo, laikytis švaros kergimo, rujos, gimdymo metu. Sterilizacija visiškai apsaugo nuo pyometros. Ir, žinoma, gyvūnui susirgus, reikėtų kuo greičiau kreiptis į specialistus.  Prostatos ligos Prostata - tai priedinė lytinė liauka. Savo struktūra ir funkcijomis šuns prostata yra labai panaši į žmogaus, todel ir daugelis prostatos patologijų, tiek žmonių, tiek šunų, vystosi labai panašiai. Paveikslėlyje yra aiškiai matomas prostatos išsidėstymas šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos atžvilgiu. Būtent tokia anatominė padėtis ir sukelia daugiausiai klinikinių problemų kai gyvūnui senstant vystosi įvairios prostatos patologijos. Prostata išskiria didžiąją dalį ejakuliato sekreto, kuris yra būtina terpė spermatozoidų gyvybingumui bei aktyvumui palaikyti. Prostatos funkcijas reguliuoja vyriškas sėklidžių išskiriamas hormonas testosteronas. Ši liauka pradeda formuotis dar iki šuniui pradėjus bręsti ir pilnai susiformuoja 2 metų amžiaus. Nuo 2 metų ji keičiasi priklausomai nuo lytinio aktyvumo, vyriško hormono testosterono bei besivystančių ligų. Šunys gali sirgti daugeliu prostatos ligų. Tai - prostatos hiperplazija, metaplazija, cistos, ūmūs ir lėtiniai uždegimai, abscesai, navikai ir tt. Didžiausią įtaką šių susirgimų vystymuisi turi gyvūno amžius. Beveik visų 4 - 5 metų patinų prostata jau būna daugiau ar mažiau padidėjusi. Tikimybė, kad 8 metų nekastruotas patinas susirgs prostatos ligomis yra didesnė nei 80 procentų. Šunys, turintys prostatos problemų, dažniau prašosi į lauką, gali pasišlapinti ir namuose, kartais šlapimas laša nevalingai. Lauke sergantys gyvūnai šlapinasi daug ilgiau nei anksčiau, šlapimas laša maža srovele, kartais šlapinimasis būna skausmingas, šlapime gali būti kraujo arba namuose galima rasti kraujo lašiukų, kurie vis išlaša iš apyvarpės net šuniui neisšlapinant. Kartais šuniui būna sunku pasituštinti, tuštinatis gali lašėti ir šlapimas. Gali pakisti šuns eisena, šuo atsargiau sėdasi, gali mažiau ėsti, tapti liūdnesnis. Pastebėjus bent vieną iš panašių požymių reiktų kreiptis į specialistus. Kadangi panašią kliniką gali duoti ir daugelis šlapimo trakto ligų, paraanalinių liaukų uždegimai, stuburo problemos ir tt. Veterinarijos gydytojas ištirs prostatą rektaliai, ultragarso bei rengeno pagalba, gali tekti atlikti šlapimo bei kraujo tyrimus. Nustačius diagnozę skiriamas gydymas. Pirmas ir pagrindinis žingsnis beveik visoms prostatos patologijoms stabdyti ir gydyti - kastracija. Tokiu būdu yra iš karto stabdomas prostatos stimuliavimas progesteronu. Jei nėra onkloginių pakitimų jau per 1 - 2 mėn. prostata sumažėja ketvirtadaliu. Dažniausiai to pakanka, kad būtų nuimtas spaudimas šlapimo pūslei bei tiesiąjai žarnai ir išnyktų nemalonūs klinikiniai požymiai. Jei prostatoje yra pūlinukų ar cistų, yra skiriamas antibiotikų kursas. Piktybiniai navikai šunų prostatoje vystosi žymiai rečiau nei žmonių, tačiau tokiu atveju, jeigu liga yra toli pažengusi, gali tekti prostatą šalinti chirurginiu būdu. Ši operacija yra pakankamai sudėtinga ir jos pognozė yra abejotina. Todėl svarbu neužleisti ir laiku gydyti prostatos ligas. Kastracija yra svarbi ne tik gydymui, bet ir profilaktikai. Šunų, kurie kastruojami iki lytinio subrendimo arba ankstyvame amžiuje, prostata visą gyvenima išlieka visai mažyte ir senstant nekinta. Taigi, labai ženkliai sumažėja prostatos problemų rizika. Todėl, jei neplanuojate savo augintinio veisti, kastracija be visų kitų savo teigiamų poveikių gyvūnų elgsenai bei socializacijai, dar ir padės išvengti rimtų susirgimų gyvūno senatvėje.  Sterilizacija Pastaruoju metu vis daugiau gyvūnų savininkų ryžtasi sterilizuoti ar kastruoti savo augintinius. Ir, žinoma, prieš apsisprendžiant yra apsvarstoma daugybė 'už" ir "prieš" - iškyla klausimas, ar iš tikrųjų tai nepakenks gyvūnui. Veterinarų nuomonė šiuo klausimu yra viena - jeigu nėra planuojama gyvūną veisti, geriausia sterilizuoti jį jauname amžiuje ( 6-12 mėn., priklausomai nuo gyvūno rūšies, veilsės ir kitų faktorių). Ypač svarbu sterilizuoti į lauką einančius katinus ir kates, kadangi kitu atveju, katės veda kačiukus 3 - 4 kartus metuose, o tai jas labai išvargina, daugėja beglobių ir ligas platinančių gyvūnų, valkataujančių gatvėse. Sterilizacija ar kastracija: padės išvengti nepageidaujamo prieauglio, apsaugos nuo gimdos, kiaušidžių, prostatos, sėklidžių, pieno liaukų uždegimų bei navikų, kurie ypač dažnai pasitaiko pas nesterilizuotus ir neveisiamus vyresnio amžiaus gyvūnus, nebeliks nepatogumų susijusių su ruja ir kalių tariamu nėštumu, gyvūnai nebejaus poreikio ieškoti partnerio, kadangi nebeliks instinkto poruotis. Taigi, jie rečiau pabėgs, taps ne tokie agresyvūs, kadangi nebereikės kovoti dėl teritorijos ir patelių, patirs mažiau traumų, rečiau sirgs užkrečiamomis ligomis, katinai nustos žymėti teritoriją namuose, išnyks nemalonus šlapimo kvapas, šunys taps lengviau dresuojami, prieraišesni, sargesni. Dažniausiai nuo operacijos sulaiko keli mitai: sterilizuotas gyvūnas taps vangus, pasikeis jo charakteris. Iš tikrųjų operacija negali pakeisti gyvūno charakterio. Kartais po sterilizavimo ar kastravimo pagerėja apetitas, kadangi gyvūno nebevargina stresai del rujų, poros paieskos, kovos už teritoriją, ir, neribojant pašaro, šuo ar katė gali nutukti. O tada jie, žinoma, tampa vangesni, mažiau žaidžia. To visiškai išvengti galima kontroliuojant pašaro kiekį arba parenkant specialias kastruotiems gyvūnams skirtas dietas, gyvūnas patirs stresa, nes nebegalės turėti palikuonių. Čia mes jau pritaikome žmogišką mastyma. Nes po operacijos nebeveikiant lytiniams hormonams, gyvūnai nebejaučia poreikio susilaukti palikuonių. Taigi, nėra ir jokio streso. Didžiausią sresą patiria nesterilizuoti ir neveisiami gyvūnai, ypač katės ir katinai, reikėtų leisti patelėms nors kartą susilaukti palikuonių. Iš tikrujų, geriausia jas sterilizuoti iki pirmos rujos, arba kuo anksčiau po jos, kadangi sterilizavus po jauniklių arba vyresniame amžiuje, rizika sirgti ginekologinėmis bei pieno liaukų ligomis lieka beveik tokia pati aukšta, kaip ir neoperuojant.   Operaciją visada atlieka kvalifikuotas veterinarijos gydytojas, pati jos technika priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, sveikatos būklės ir tt. Operuojant taikoma bendroji nejautra. Gydytojas visada smulkiai paaiškins, kaip paruošti gyvūną operacijai ir kaip prižiūrėti po jos. Svarbiausia laikytis visų gydančio gydytojo nurodymų. Po operacijos dažniausiai yra skiriamas antibiotikų kursas pooperacinėms komplikacijoms išvengti. Labai svarbu, kad gyvūnas nelaižytų siūlių, kurios yra nuimamos po 7-10d. Tam yra naudojamos specialios plastikinės apykaklės arba medvilniniai marškinėliai. Gyjanti žaizda po kelių dienų ims stipriai niežtėti ir jei gyvūnas ją laižys, žaizda šus, blogai gis, gali prasidėti pūlinga infekcija ar gyvūnas tiesiog per anksti nusiims siūles. Jeigu žaizda gyja gerai, patiems nereikia jos niekuo plauti ar tepti. Po operacijos kurį laiką reikėtų vengti didesnių krūvių, neisleisti gyvūnų vienų į lauką, nemaudyti. Katinų dėžutėse esanti smėlį reikėtu 4-5 dienom pakeisti popieriumi, nes smėlis gali prilipti prie žaizdelės ir apsunkinti gyjimą. Taigi, kastravimas žymiai pagerins jūsų augintinio sveikatą ir gyvenimo kokybę. Dar nedaugelis žino, kad paėmus gyvūną iš Vilniaus karantinavimo stoties, jis bus nemokamai sterilizuojamas ar kastruojamas bet kurioje iš miesto veterinarijos gydyklų. Taip pat, kartą per metus vyksta akcijos, kai pensininkų ir socialiai remtinų asmenų gyvūnai yra operuojami nemokamai, todėl visi turi galimybę suteikti savo augintiniams gyvenimą be rūpesčių.  Šunų ausų uždegimai Šuns ausis skirstoma į tris dalis - išorinę, vidurinę ir vidinę. Išorinės ausies uždegimas ( otitis externa ) yra dažniausiai pasitaikanti ausų liga. Negydant, jis gali komplikuotis ir pereiti į vidurinę arba vidinę ausį. Ausų uždegimu dažniau serga ilgaausiai ilgaplaukiai šunys - koker spanieliai, seteriai. Taip pat didesnį polinkį šiai ligai turi šarpėjai, vokiečių aviganiai, bladhaundai. Otitai paūmėja pavasarį ir rudenį, kai orai drėgni, vėjuoti, dažnai lyja. Taip pat vasarą, kai šunys maudosi vandens telkiniuose. Ausų uždegimą gali sukelti daugybė priežasčių - į ausį patekę mikrobai, mieliagrybiai, ausų erkutės, alergija, autoimuninės ligos. Tam, kad į ausį patekę mikroorganizmai pradėtų daugintis ir sukeltu susirgimą, jiems reikalingos tam tikros sąlygos. Jie bijo švaros bei oro, tačiau labai mėgsta šilumą ir drėgmę. Todėl infekcija dažniau įsitvirtina ausyje, kurioje gausu sieros, jeigu į ausį patenka vanduo, ypač, jei ausis yra nulėpusi ir gausiai apaugusi plaukais. Taigi, predisponuoti infekcijos patekima gali ilgai nevalytos ausys ir sieros perteklius jose, vanduo patekęs šunį maudant, jam plaukiojant, lyjant lietui, ausų parazitai ( erkutės ), plaukų savėlos ausyse, alerginės, autoimuninės ligos. Susirgęs ūmiu ausų uždegimu šuo staiga ima purtyti galvą, kasytis ausis, galva būna perkereipta į vieną pusę, palietus ausį šuo cypia. Ausis patinsta, stipriai parausta. Landoje dažniausiai būna nemalonaus kvapo išskyrų. Sudirginta ausis ima išskirti daugiau sieros sekreto ir tai sudato dar geresnes sąlygas čia patekusiai infekcijai plisti. Jei ausų niežulio priežastis - alergija, pradžioje, kol į ausį nepatenka antrinė infekcija, išskyrų dažniausiai nebūna, pastebimas tik stiprus paraudimas. Ilgai sergant lėtiniu išorinės ausies uždegimu tokio ryškaus skausmingumo nebūna. Tačiau šuo vis tiek varginančiai kasosi ausis, purto jas, gali griūti arba lenktis į pažeistos ausies pusę. Ausyse būna daug pūlingo dvokiančio sekreto, laikui bėgant ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stirpiai, kad landa užsidaro beveik aklinai. Tada i ją negali patekti oras , nebegalima jos gerai išvalyti bei įvesti gydymui skirtų medikamentų. Jei taip atsitinka - vienintelis būdas visiškai pagydyti šunį - chirurginis ausies kalanalo platinimas. Kitaip, netgi šiek tiek apgydžius uždegimą antibakteriniais vaistais, uždegimas nuolat kartosis del blogo oro priejimo, drėgmės ir pastoviai persistuojančios infekcijos. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnels ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutirkimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus, galima pastebėti nevienodai išsipėtusius vyzdžius. Ypač sunkiais atvejais, infekcijai pasiekus vidinę ausį, gali prasidėti smegenų bei jų dangalų uždegimai. Tai sunkios ligos, kurios dažnai baigiasi mirtimi. Bet kokie neurologiniai pakitimai leidžia įtarti vidinės arba vidurinės ausies uždegimus ir reikalauja neatidėliotinos pagalbos. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių reikia nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydyklą. Gydytojas apžiūrės ausį. Tam, kad diferencijuoti ausies uždegimo sukėlėją gali prireikti ausies sekrteto bei odos skutenų mikroskopavimo, kartais - biopsijos, mikrobiologinio tyrimo, rengeno nuotraukos. Pradėjus gydyti iš karto - otito prognozė gera. Gydymas gali užtrukti nuo 1 iki 4 ar daugiau savaičių. Medikamentai yra paskiriami priklausomai nuo uždegimo sukėlėjo. Pirmiausia, ausį reikia gerai išvalyti. Gydant ūmią infekciją, parazitus arba mieliagrybius, dažnai pakanka į ausies kanalą lašinamų medikamentų. Labai svarbu griežtai laikytis gydytojo nurodymų ir reguliariai lašinti vaistus tik į švariai išvalyta ausį. Darant per ilgus intervalus arba nevalant ausies lašai gali neduoti reikiamo rezultato . Gydymas gali užtrukti nuo 1 iki 4 savaičių. Gydant lėtinį uždegimą gali tekti naudoti ir geriamus arba leidžiamus antibakterinius preparatus. Jei uždegimą sukelia parazitai arba alergija norint kad šuo pilnai pasveiktų pirmiausia reikia šalinti priežastis naikinant parazitus ir slopinant alergiją tuo pačiu gydant antrinę ausies infekciją. Jei uždegimas negydomas ilgai ir ausies landa jau yra susiaurėjusi, atliekama chirurginė kanalo platinimo operacija. Tokiu būdu yra pagerinamas sieros nutekėjimas, oro priėjimas, ausį lengviau išvalyti, geriau rezorbuojasi naudojami medikamentai. Išorinės ausies uždegimas gydomas daug lengviau nei vidurinės ar vidinės. Ausų uždegimai turi polinkį kartotis, todėl visada svarbu tinkamai prižiūrėti šunų ausis ir užkirsti kelią šiems susirgimams. Sveiko šuns ausis reikia valyti kas 1 - 3 savaites. Tam naudojami specialūs ausų valikliai. Jie minkština sierą, nuramina ausį. Geriausia, kad veterinarijos gydytojas arba patyręs augintojas pirmą kartą Jums parodytų kaip teisingai atlikti šią procedūrą. Ilgaplaukiams ir ypač garbanotiems šunims reikai iškarpyti arba išpešioti vidinėje ausies landoje augančius plaukus, kadangi prie jų dažnai prilimpa susikaupusi siera, čia kaupiasi drėme, ausų vidus šunta. Svarbu sausai išvalyti šuns ausis po maudynių, stipraus lietaus ar vėjo. Šunų maras Marą gerai atsimena visi, auginę šunis prieš 8 - 10 metų. Tuo metu ši liga nusinešė tikrai daug mūsų augintinių gyvybių ir žmonės, nors kartą su tuo susidūrę, išmoko ilgam - šunis reikia skiepyti! Praėjus epidemijai maras buvo buvo užmirštas ir didžiausią pavojų kėlė parvovirusas, ypač pavojingas mažiems šuniukams. Vyresnio amžiaus šunys vis dažniau likdavo neskiepyti. Kažkur prieš metus vėl buvo diagnozuoti pirmieji maro atvejai, su šiek tiek pakitusia klinika, pradžioje klaidinusia ir veterinarijos specialistus ir gyvūnų augintojus. Dabar galima drąsiai skelbti pavojų - vėl prasidėjo maro epidemija. Beveik kasdieną gydykloje diagnozuojame naujus maro atvejus. Ši liga yra labai užkrečiama ir labai pavojinga. Net laiku pradėjus gydymą tik nedaugelį šunų pasiseka pagydyti. Dauguma gaišta arba juos tenka eutanazuoti norint nutraukti gyvūno kančias. Serga įvairaus amžiaus, veisliniai ir neveisliniai šunys. Dauguma jų 4-12 metų amžiaus. Bet taip, matyt, yra dėl to, kad jauni šuniukai yra dažniau skiepyjami, o pagyvenusių šunų tarpe yra labai daug nevakcinuotų, dėl pasenusios nuostatos, kad vyresniame amžiuje užtenka paskiepyti tik nuo pasiutligės. Gydymą apsunkina dar ir tai, kad vyresnis šuo sveiksta ir jo organizmas atsistato daug sunkiau nei jauno. Todėl galimybė išgydyti nuo maro 8-10 metų šunį praktiškai lygi nuliui. Dabartinio maro eiga šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Ji yra ne tokia ūmi. Todėl gyvūnų augintojai sunkiai patiki, kad jų tik šiek tiek kosintis šuo susirgo maru. Klasikiniai maro pradžios požymiai - gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda žalsvai gelsvos pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla aukšta kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas gali sunkiau stotis, nepilnai koordinuoti judesius. Esant sunkesniai nervinei formai pasitaiko kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius bei kraujo tyrimus. Ir, atsižvelgiant į formą ir sunkumą, gyvūnas gydomas arba eutanazuojamas. Vienintele patikima priemone išvengti maro - profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Kol kas mūsų gydykloje nepasitaikė nei vieno atvejo, kad maru susirgtų tinkamai ir laiku vakcinuotas šuo. Todėl dar kartą kartojame: Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat pageidautina papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusus po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti jo imunitetą. 2 kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką. Dažniausios šunų augintojų klaidos, su kuriomis mes susiduriam savo darbe: 1. Skiepyti reikia tik jaunus šuniukus, kadangi maru ar kitomis ligomis serga tik jaunikliai. 2. Mano šuo sveikas, niekada nesirgo, todėl ir skiepyti nereikia. 3. Serga tik veisliniai šunys. 4. Šuo vedžiojamas už pavadėlio, su kitais šunimis nebendrauja, todėl ir susirgti negali. 5. Po skiepų šunys suserga, todėl geriau neskiepyti. Patikėkit, ne veltui veterinarijos gydytojai primygtinai įkalbinėja paskiepyti gyvūną. Žmonėms, kurie su tuo nesusiduria, tai kartais atrodo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Tačiau kai tenka migdyti jauną, ir prieš tai buvusį sveiką, 2 - 4 metų šunį vien dėl to, kad jis nebuvo laiku paskiepytas ir susirgo maru, skauda širdį ir šeimininkams ir veterinarams. Marą sukelia pramyxovirusas. Aplinkoje virusas issilaiko nuo 14 val.iki kelių dienų. Atsparus šalčiui (todėl daug ligos atvejų pasitaiko žiemą). Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos. Šunys užsikrėčia kontakto metu (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius ir tt. Inkubacinis periodas - 3 - 6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, ivairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvepavimo takų, virkškinamojo trakto, lytinių org . gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną nuo užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visuose šuns išskiriamose išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis. Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Tai priklauso nuo amžiaus, organizmo atsparumo, kontaminacijos su kitais virusais bei bakterijomis, pažeistų organų ir tt. Pirmoje viremijos stadijoje tik šiek tiek pakyla temperatūra . Savininkas gali nepastebėti jokių negalavimo požymių, arba lengvą organizmo reakcija - mažesnį aktyvumą, šiek tiek sumažėjusį apetitą, konjuktyvitą, viduriavimą. Dažniausiai šie požymiai savaime praeina ir neskubama kreiptis į veterinarijos gydytoją ( ! ). Tai reikškia, kad nepradėdami gydymo, mes duodame laiko virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2 - 14 d., įvyksta antrinis organų infekavimas, vėl kyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, blogai arba visai neėda, mažiau geria, atsiranda pūlingų tirštų išskyrų iš akių, nosies. Nėsčios kalės gali abortuoti. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į vet. gydytoją. Tolimesnė eiga labai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami, dažnos komplikacijos dėl antrinės infekcijos, kuri patenka nusilpus imunitetui ir organų gleivinėms tapus daug imlesnėms įvairiems sukėlėjams. Yra skiriamos gastrointestinalinė ( vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė ( pūlingis išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių ( šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos ( pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas, nervinė ( epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų traukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė ( nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro forma. Prognozė - atsargi prie respiratorinės ir gastrointestinalinės formos, nepalanki - prie nervinės formos. Maro eiga labai įvairi. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas - palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imuninę sistemą ir taip padėti šuns organizmui kovoti su virusu. Specifiniai serumai yra veiksmingi tik viremijos stadijoje, kai klinikinių požymių dar beveik nėra. Nepaisant visų gydymo priemonių, mirtingumo procentas yra labai aukštas. Pasveikę gyvūnai dažnai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių - tai raumenų tremoras ir tikas, epilepsijos priepuoliai ir tt. Todėl svarbiausia kovojant su maro epidemija - PROFILAKTIKA! Šunų sarkoptozė (niežai) Sarkoptozė, dar vadinama šunų niežais, yra stipriai užkrečiama parazitinė odos liga. Ją sukelia mikroskopinės odos erkutės - lot. sarkoptes canis. Šie maži parazitai visą savo vystimosi ciklą praleidžia šeimininko odoje, ir, ne šuns organizme, gali išgyventi vos keletą dienų. Žmonės, kontaktuojantys su sergančiais gyvūnais, dažnai tampa šalutiniu šio parazito šeimininku. T. y. - sarkotpinės erkutės negali daugintis žmogaus odoje, tačiau, čia patekusios, sukelia stirpų sudirginimą bei niežulį dėl alerginės reakcijos, kadangi jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stirpus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinelius, iš jų išsirita lervutės ir, po keleto nerimosi stadijų, virsta suagusiomis erkėmis. Niežai yra labai stirpiai užkrėčiami ir greitai persiduoda tiesioginio kontakto metu. Inkubacinis periodas, per kurį, nuo užsikrėtimo, odoje prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2 - 8 sav., todėl dažnai būna sunku nustatyti užsikrėtimo šaltinį. Ypač gretai ši liga gali išplisti, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas - dresūros aikšteles, šunų parodas ar viešbučius. Pagrindinis ligos požymis - intensyvus ir vis stiprėjantis niežulys. Šuo kasosi vis stipriau ir stipriau. Tai gyvūną labai išvargina, jis gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti, negali ramiai miegoti. Palietus niežtinčias vietas, gyvūnas pradeda labai intensyviai kasytis, kartais net krenta ant šono ar nugaros ir vartosi. Būdingas požymis - palietus ar pakasius ausies kraštą, šuo pradeda intensyviai kasytis priešingos pusės užpakaline koja. Dažniausiai pirmi židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Antriniai požymiai - atsirandantys paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas ir plikimas pažeidimų vietose. Negydant oda gali visai nuplikti ir labai sustorėti, pasidengti storu pleiskanų sluoksniu, skilinėti ir infekuotis. Negydoma odos infekcija gali baigtis netgi kraujo užkrėtimu. Niežulį sukelia erkės, rausdamos kanalėlius odoje, taip pat odą stirpriai alergizuoja erkių išskiriamos seilės bei išmatos. Neretai ši liga yra supainiojam su alerginiu dermatitu, tačiau, vartojant antialerginius vaistus, jokio pagerėjimo nepastebima. Pas užsikrėtusio šuns šeiminiką bei jo šeimos narius dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės ar pūslelės ant pilvo bei rankų. Įšgydžius šunį, šie pabėrimai savaime praeina. Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius bei odos skutenas, kurios yra mikroskopuojamos ieškant erkučių. Skutenose erkės yra aptinkamos gana sunkiai, kartais reikia daugelio mėginių. Todėl, kartais, net jų neradus, kai požymiai yra labai charakteringi, skiriamas gydymas. Liga turi būti diferencijuojama nuo kitų parazitinių bei alerginių odos ligų. Sarkoptozė yra pagydoma. Kuo anksčiau pradedama, tuo greičiau šuo pasveiksta. Sergantį gyvūna reikia iš karto izoliuoti nuo kitų augintinių, vengti bet kokio kontakto su kitais šunimis gatvėje, laikinai nutraukti dresūros užsiėmimus ar dalyvavimą parodose, tam kad išvengti kitų gyvūnų užkrėtimo. Gydymui naudojami įvairūs antiparazitiniai preparatai veikiantys būtent prieš sarkoptines erkes - injekcijos , girdomi tirpalai ar lašai. Jei liga yra uždelsta, kartais tenka gyvūna trumpai nukirpti, pašalinti nešvarumus ir pleiskanas, naudoti antiseborėjinius šampūnus, vietiškai gydyti odos gilesnius pažeidimus. Jei yra supūliavusių židinių - skiriami antibiotkai. Jei niežulys labai išvargina šinį, skirimai praparatai laikinai nuimamtys niežulį. Šuo sveiksta pamažu. Visiškai išnykus erkėms, dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad atsistatytų pažeistas plaukas. Tam galima naudoti įvairius maisto papildus kailiui gerinti. Profilaktikai - reikėtų vengti bet kokio kontakto su valkataujančiais, nepažįstamais gyvūnais gatvėje. Taip pat - laiku kreiptis į gydytoją, jei šuo ima kasytis. Labai panašūs savo požymiais bei gydymu yra ir kačių niežai. Juos sukelia erkutė notoedres cati. Daugiausiai serga į lauką einančios, nekastruotos katės, kadangi jos daugiausiai kontaktuoja su benamiais katinais, kurie dažniausiai ir platina šią ligą.  Virusinis kosulys - cennel cough - tracheobronchitas Žiemą, atšalus orams, šunys, kaip ir žmonės, žymiai dažniau serga peršalimo ligomis. Ypač dažnai suserga lepūs naminiai šuniukai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia miegodami šiltame guolyje, ar net šeimininko lovoje, o paskui trumpam išvedami pasivaiščioti į žvarbų lauką. Šunys, pastoviai gyvenantys lauke net ir esant dideliems šalčiams beveik niekada nesuserga. Didžiausą pavojų kelia staigi temperatūrų kaita, drėgnas vėjas, skersvėjis. Šunis reikia grūdinti ir prie pasivaikščiojimų šaltu metu pratinti palaipsniui. Jei išvesite savo augintinį už pavadėlio, eisite lėtu žingsniu, jam jau po kelių minučių pasidarys šalta. O jei leisite jam aktyviai judėti, pažaisti su mėgiamu žaisliuku ar kitais šunimis, net ir trumpo plauko šuo nesušals. Ypač lepiems šunims yra siuvami įvairūs drabužėliai, apsaugantis nuo drėgmės, vėjo ar šalčio. Be kitų peršalimo ligų šunys serga virusiniu tracheobronchitu, dar vadinamu virusiniu kosuliu (cennel cough). Tai ypač greitai plintanti infekcinė liga. Dažniausiai šunys perserga gana lengvai ir pasveiksta per 1-2 savaites, bet pasitaiko ir rimtų, gyvybei pavojingų komplikacijų, ypač, jei suserga maži šuniukai ar pagyvenę šunys. Todėl reikėtų imtis priemonių, kad išvengti šio susirgimo, o susirgus - tinkamai gydyti. Pagrindinis požymis - sausas, spazminis kosulys. Jį sukelia visas kompleksas virusų, kurie dažnai komplokuojasi antrine infekcija. Patekę į organizmą jie sukelia trachėjos ir bronchų uždegimą. Kosėdamas šuo gali žiaugčioti, iškosėti baltą putotą skysti, ir todėl kartais šeimininkams atrodo, kad jų augintis vemia. Kosulio priepuoliai dažniausiai prasideda aktyviau pajudėjus, įkvėpus šalto oro, stipriau patempus pavadėlį, spaudžiant trachėją. Kartais išsivysto konjuktyvitas (akies gleivinės uždegimas), rinitas (nosies gleivinės uždegimas), čiaudulys, atsiranda išskyros iš nosies ir akių. Bendra savijauta ligos pradžioje dažniausia išlieka gera, šunys būna aktyvūs ir noriai ėda. Bet kokiu atveju, šuniui pradėjus kosėti, reiketų neleisti jam kontaktuoti su kitais šunimis, kad išvengti ligos plitimo, ir kreiptis į savo veterinarijos gydytoją. Jis atliks reikiamus tyrymus, paskirs gydymą, diferencijuos šią ligą nuo kitų panašių (plaučių uždegimo, šunų maro ir tt.) ir paskirs gydymą. Stengiantis išvengti virusinio tracheobronchito, reikia laiku vakcinuoti šunis ir pasidomėti, ar į naudojamą vakcina įeina ir virusinis kosulys. Bet, kaip ir žmonių girpą, šią ligą, gali sukelti skirtingi sukėlėjai ir jų štamai, pasitaiko metų, kai virusas būna atsparus net vakcinai. Todėl reiktų stengtis neleisti šuniui žaisti su kitų šunų žaislais, gerti ar ėsti iš svetimų dubenėlių. Ypač kruopščiai saugotis reikėtų laikant daugiau šunų ir vienam iš jų susirgus, taip pat šunų viešbučiuose, dresūros aikšelėse kadangi šis virusas labai greitai plinta per seiles, nosies, akių išskyras. Taigi - per bendrus žaislus, dresūros rankoves, dubenėlius. Gydymui yra skiriami antibiotikai (antrinei infekcija išvengti), taip pat kosulį slopinantys vaistai, vitamininiai preparatai.  Žarnyno nepraeinamumas Šunys ir katės, ypač jauni, mėgsta žaisti su įvairiausiais daiktais - specialiai tam skirtais arba netyčia rastais. Žaidimai - puikus būdas judėti bei bendrauti su šeimininku. Tačiau žaidžiančius šunis, kaip ir vaikus, būtina prižiūrėti tam, kad išvengti nenumatytų pavojų. Žaisdami gyvūnai savo žaislus gali praryti. Dažnai jie nepastebimai pašalinami su išmatomis, tačiau kartais gali pridaryti rimtų nemalonumų. Gyvūnų skrandyje ar žarnyne mes randame kamuoliukus, įvairiausius guminius ar plastmasinius žaislus, vaikiškų konstruktorių dalis, įvairaus dydžio akmenis, metalinius šauštus, šeimininkų kojines ar pirštines, butelių kamščius, stambius kaulus, kalėdinių eglių blizgučius. Kartais būna sunku patikėti, kaip toks mažas gyvūnėlis galėjo praryti tokį didelį daiktą. Visi šie svetmkūniai gali pažeisti virškinamojo trakto gleivinę, dirginti skrandį, sukelti dalinį ar pilną žarnyno nepraeinamumą. Tai rimtas susirgimas reikalaujantis skubios veterinarinės pagalbos. Ypač pavojinga, kai prarytas daiktas pilnai uždaro žarnyno spindį. Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kokioje virškinamojo trakto dalyje įstringa prarytas daiktas. Kamuoliai ir kiti stambesni daiktai dažniausiai užsilaiko skrandyje arba plonąjame žarnyne. Gyvūnas ima vemti, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando gerti, bet vandenį tuoj pat išvemia. Gali vemti išmatų masėmis. Pilvas tampa skausmingas. Pradžioje gyvūnas gali šiek tuštintis, paskui nustoja. Sugraužtų kaulų nuolaužos suformuoja kietą kamštį storąjame žarnyne bei tiesiojioje žarnoje. Gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai. Tuštinimasis tampa skausmingas. Gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Dėl spazmuojančio žarnyno jis tampa neramus, vaikšto susirietęs, kartais vemia. Iki užsikimšimo vietos ir ypač toje vietoje, kur užstringa prarytas daiktas, prasideda stiprus žarnyno uždegimas, kuris vėliau gali pereiti į visišką žarnos nekrozę. Nekrotinės masės bei toksinai rezorbuojami į kraują ir stirpiai apnuodija organizmą ir dar labiau sunkina sergančiojo būklę. Jei yra išpėšiami didesni audinių plotai, tačiau žaizdos stipriai nekraujuoja, jos dažnai yra paliekamos galvojant, kad gyūnai patys jas išsilaižys. Tačiau geriau jas iš karto apdoroti ir, esant reikalui, tą pačią parą siūti. Tada gyjimas truks tik apie 7 - 10 d. vietoj kelių mėnesių, neliks didelių randų, kurie vėliau gali trukdyti judėjimui. Jeigu žarnyno spindis uždaromas nepilnai, klinika būna ne tokia ūmi, gyvūnas gali mėnesių mėnesiais prasčiau ėsti, laikas nuo laiko pavemti, sunkiau tuštintis arba net viduriuoti, mesti svorį, tapti liūdnas ir vangus. Aštrūs daiktai gali perforuoti stemplę, skrandį ar žarnyną. To pasekoje išsivysto ūmus krūtinplėvės ar pilvaplėvės uždegimas, gresiantis sepsiu ir staigia mirtimi. Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius, kontrastines rengeno nuotraukass, ultragarsinius bei kitus tyrimus. Gydymo tikslas - kuo skubiau pašalinti nepraeinamumą sukėlusi svetimkūnį bei atstatyti organizmo funkcijas Priklausomai nuo pažeidimo vietos ir susirgimo trukmės tam naudojamos klizmos arba operacinis gydymas, kartais tenka šalinti ir dalį nekrozavusio žarnyno. Svarbiausia - kuo greičiau kreiptis i specialistus, nes kiekviena uždelsta valanda mažina sėkmingos baigties galimybę, nusilpusį gyvūną yra daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta. Taigi, žaiskite su savo augintiniais , bet pasirūpinkite, kad malonūs žaidimai nebūtų pavojingi sveikatai. Venkite duoti jiems mažus žaisliukus, akmenis, kuriuos šuo gali praryti. Ypač dažnai įvairius daiktus praryja judrūs ir aktyvūs šunys, tokie kaip dobermanai, bokseriai, amerikiečių stafordšyro terjerai.